2013 m. rugpjūčio 5 d., pirmadienis

Langas (20x20 cm, 4 vnt.)


Buvo aišku viena - kad Kalėdoms reikės 4 padėkliukų. Labai norėjosi juos visus sujungti į vieną prasmingą kompoziciją. Taip ir gimė mintis, kad keturi dovanotojui brangių žmonių namai turėtų po ketvirtį lango, už kurio visuomet šviečia saulė. Tikriausiai tas momentas, kai padėkliukus vyniojo į dovanų popierių, buvo paskutinis kartas, kai jie buvo visi drauge. Nuo šiol bus tiesiog žinojimas, jog kažkur skirtinguose Lietuvos galuose yra keturi, iš kurių susideda vienas.

Ties, žmogus, apžiūrėjęs padėkliukus, pakomentavo ''kaip kokybiškai padaryta'' tema. Čia tai malonumo šypsnys nesulaikomas.



Dramblyyys! (30 cm)


Buvo toks drambliukas iš animacinio filmuko, kur straublio neturėjo. Tai šitas jo draugas. Tik be ausų... Na ne, su ausimis, tik jos labai mažytės. Manote, tai blogai? O jis juk vis tiek be sustojimo net mažiausio niūniuoja sau pačias gražiausias daineles. Net plasnojančias ausis turėdamas vargu ar ko klausytų!

Tikriausiai klusteltų akimirkai tik tada, jei kas nors prabėgdamas jam į straublį raudoną obuolį įduotų...



Horo akis (20x20 cm)

Padėkliukas nuo pat dėliojimo pradžios buvo pakrautas mintimis, jog yra skiras žmogui, mėgstančiam egiptietiškus motyvus. Iš pradžių atrodė, kad užduotis bus sunki, bet kažkuriuo metu aplankė tas geras jausmas su plačiai atmerktom akim, šypsena ir džiugiu "A-ha!" Nuo to momento eskizų paišymas ir plytelių kramtymas teikė vien malonumą. 


Apie Horo akį galima rasti nemažai informacijos - kaip jis ją gavo, ką ji simbolizuoja ir kur ji buvo vaizduojama. Įdomu tai, kad akies simbolis susideda iš 6 dalių, atspindinčių pagrindinius 6 "pojūčius". Į padėkliuką tilpo tai, kas yra svarbiausia gaminant maistą - abi skonį ir kvapą simbolizuojančios dalys, šiek tiek regėjimo, šiek tiek lytos ir, žinoma, gerų minčių.




Bliup bliup bliup (24x32 cm)

Neskaičiavau, kiek burbuliukų plaukioja po padėklo paviršių, tačiau labiausiai man patinka tie šviesūs, susibūrę aplink raudonuosius. Kaip kokie apspangėliai jie tai atkimba nuo branduolio, tai vėl prie kurio nors prisišlieja, bet jokiu būdu vieni nebūna ilgai. Nors nuotraukoje nesimato, baltieji burbuliakai dėl savo korėto paviršiaus prisiurbė į save tamsaus glaisto, todėl atrodo visiškos nevalos palyginus su raudonaisiais, rausvaisiais ir fono rudaisiais.


Iki šiol tai daugiausia kruopštumo pareikalavęs darbas. Tuo jis man ir patinka.




Dobilė (20x20 cm)

Padėkliukas gamintas pagal užprašymą kaip Gimimo dienos dovana. Kadangi tikslas buvo ryškus dobilas, iš visur susirankiojau turimus žalius atspalvius ir patalpinau juo tamsiame fone, kad lapelis dar labiau ''šviestų''. Neapsieita ir be rimtos dukterėčių nuomonės. 


Kiek teko girdėti, ir dovanotojui, ir dovanos gavėjui padėkliukas patiko. Taigi ''Dobilė'' emigravo į Daniją, kur apsigyveno jaukiuose dainuojančio airio namuose.




Tulpė raudona (20cm)

Didžiausias iš apvalių padėkliukų. Kaip ir sakiau, tos tulpės ramybėje vis dar nepalieka! Nors jau jau po truputį jų vietą užima kiti sumozaikinti vaizdai. Visgi, jei tulpės tikriausiai dar kada išlįs kokiu nors pavidalu, neaišku kaip bus su apvalainais padėkliukais...



Pieno takas (16 cm)

Vyresnysis "Mažiuko" ir "Laukinės pievos" brolis, savo spalvomis nestandartinis Mėnulio vaiko padėkliukas. Kažkaip dėl visiškai nepaaiškinamų priežasčių į jį nepateko nė viena ryškesnė detalė. Jis privalėjo likti toks tamsos ir baltumo kontrasto pilnas. Kaip išpiltas pieno takas ant tamsaus stalviršio ar nepasiekiamas pabiręs pieno takas ant tamsaus dangaus. Kažkuria prasme toks šiek tiek melancholiškas, kaip niekada neegzistavęs nykštukas, bet kartu niekada neprarandantis vilties...


Laukinėje pievoje (14 cm)


Šis toks ramesnis, ne toks ryškus kaip kiti. Ir tylesnis. Tikriausiai toks jausmas būna, kai guli galvą pametęs pievoje, virš kaktos linguoja keli pavieniai laukinių ramunių žiedai, o saulė taip degina akis, kad belieka tik užsimerkti, žiūrėti į smilgų šešėlius ir klausytis, kaip per koją ropoja draugiškai nusiteikęs skruzdėliukas...

Truputėlį didesnis nei ''Mažiukas'', tačiau vis dar labiausiai tinkantis pasidėti ''džiazvukui''. Beje, pastarųjų dabar pilnos parduotuvių lentynos. Nejau grįžta senoji kavos gėrimo mada, ar tiesiog anksčiau jų nepastebėdavau..?



Mažiukas (12 cm)

Visiškai mažuliukas. Beveik trijų braškių dydžio! Nors padėkliukas nedejuodamas išlaikytų pilną puodą rabarbarų kompoto, visgi patogiausiai ant jo įsitaisytų dviejų puodelių kavinukas. Na žinoma, kad ne tas, kurį dabar ištraukiam iš kavos aparato. Tas toks mažas metalinis ''džiazvukas'', kuriame anksčiau kavą virdavo mano tėvai. Įdomu, ar šiais laikais yra dar tokios kavos mėgėjų..?


Geltonas Geltonaitis (20x20cm)

Dėliodama padėkliuką sau po nosimi niūniavau R.E.M. "Shining happy people", o kelių atspalvių geltonumo Geltonis Geltonaitis vis keitė savo pozą pagal melodiją, kol radau, mano manymu, tinkamiausią jo judesiuką. Ir visgi šis padėkliukas, be linksmų šviečiančių strakaliojančių žmonių, man dar primena ir Stounhendžą.


Rudeninis klevo lapas (20x20cm)


Pavasaris jau rodo savo ūsus. Oras kartais sušyla, sniegas tirpsta, o iš po jo lenda dar praėjusiais metais nuo medžių nubarstyti lapai. Tokie šlapi, tokie pajuodę, į pažliugusią žemę įsimurkdę. Visai nepanašūs į tuos ryškiaspalvius, kuriuos rudenį rinko ir į storas pasakų knygas slėpė vaikai.

Tad rudeninei geltonai klevų alėjai atminti...



Du pasimetę žiedlapiai (17cm)

Nors centrą dengia žvakė, tai dar viena pievoje besisupanti aguonėlė. Tiek dėliojant mozaikas, tiek šiaip stebint kasdienos vitražus, kažkodėl dažnai mano žvilgsnį patraukia tai, kas iš pradžių nekrenta į akis arba atrodo tarsi netyčia užklydę. Šiuo atveju tai du skirtingose žiedo pusėse besisukantys nežinia iš kur atpūsti žiedlapiai. 
Kai kurie iš gabaliukų buvo tokie smulkučiai, kad proceso eigoje sunkiai išsilaikė nenuvirtę ant šono. Tai buvo mano mažas ožys - padaryti smulkiau...



Kiaušinienė (20x20cm)

Keptas kiaušinis - viena iš pirmųjų minčių, šovusių į galvą apie tai, kokia galėtų būti mozaika. Akies nerėžiančios, tačiau pakankamai ryškios spalvos, geras kontrastas, nesudėtingai išgaunama, tačiau įdomi forma ir puikus dekoras pusryčių tema, kai ieškome, ant ko padėti karštą keptuvę su skaniu šeštadieniniu omletu.


Akmenėlio mėlis (20x20cm)

Kurpdama šį padėkliuką jaučiausi kaip šarka. Iš plytelių dėžių kampų iškrapščiau vienetinius mažulyčius melsvų ir pilkšvų atspalvių gabaliukus, juos išsidėliojau prieš save, išsitraukiau kažkada iš kažkurio statybinių medžiagų prekybos centro parsivežtą saulėje žvilgančią nuolaužėlę ir kokias 10 minučių jaučiausi labai turtinga. Apžiūrėjau kiekvienos detalės atspalvį, palyginau storius. Vėl pasijutau turtinga. O tada ėmiau dėlioti tai, kas man pačiai priminė vandens minčių nugludintus akmenėlius...


Vaisius (18 cm)

Sudėlioti tokį obuolėlį, kaip ir tulpes, man knietėjo gan ilgą laiką. Tada, kai apšlifavau paskutinę dėlionės detalę, supratau, kad tai bus dalis dovanos artėjančiose gerų draugų vestuvėse. Man obuolėlis - tai ne tik saldi nuodėmė, kai vyras pasirinko moterį, bet taip pat ir vaisingumo mintimis ir idėjomis, gyvenimo tikslais ir gyvenimo pasiekimais simbolis.

Tai pirmasis Mėnulio vaiko dirbtuvėse sukurtas apvalus padėkliukas. Apvalaini yra šiek tiek lengvesni nei keturkampiai, nors padėkliuko formos pasirinkimas - tik skonio reikalas.




Prasikeičiančios tulpės (24x24cm)

Ne visiems iš karto pavyksta įžiūrėti čia tulpes, tačiau būtent tokios jos man šovė į galvą, kai pagalvojau apie mozaikose išdėliotas gėles. Savaitės iki tol, kol pagaliau galėjau realizuoti savo tulpių idėją, buvo baisingos... Gerąja prasme! Nes ant bet kokių paviršių mačiau tulpes - tulpes geltonas, tulpes raudonas, tulpes būriais ir tulpes po vieną, tulpes dideles ir tulpes mažas, prasiskleidusias ir tik tik iš žemės lendančias. Ne, tikrai šitomis vienomis tulpėmis neapsiribosiu. Nes plokščiuose paviršiuose vis dar jas matau! Nes jas dėlioti man, tikriausiai, buvo didžiausias "kaifas"... Nes aš jaučiu begalinį poreikį jas atkartoti!



Rudeninis beržo lapas (20x20 cm)

Žiūrint į turimų rusvų keramikinių gabalėlių spalvų gamą, taip ir mačiau rudenį po kojomis šiugždančius lapus. Arba ant šlapio boto prilipusį gelsvai rudąį beržo lapą... Na, bet nesvarbu, kas buvo tikrasis įkvėpimas - tas lapų šiugždėjimas, prielipa prie bato ar tiesiog turima spalvų gama. Rudenį primins 2 padėkliukai su ką tik nuo medžių nukritusiais lapais.


Turkio spiralė (17 cm)

Nors tokios apvalios detalės a priori padiktuoja abstraktų mozaikos turinį, ši lėkštelė net mane pačią nustebino rezultatu. Netyčia pastebėjau, kad saulės apšviesti turkio spalvos gabalėliai mirguliuoja, primindami vandens paviršių ar kokių pasiutusių saulės zuikių šėlsmą.
Molinė lėkštelė gali tapti žvakide ar smulkių papuošalų saugotoja, rūkantiems atstoti pelenines. Lėkštelės panaudojimą riboja tik fantazija!



Žirafa gaudo žuvelę (23x23cm)

Pats pirmasis iš pirmiausių padėkliukų, išsilukštenusių Mėnulio vaiko dirbtuvėse. Didoki gabalai, negrabus apdirbimas, šiek tiek išsikreivinęs paviršius ir ilgi apmąstymai, kaip sudėliotą mozaiką perkelti ant padėklo nesugadinant kompozicijos. Nuo tada atradau net kelis būdus, kaip išspręsti pastarąsias problemas. Tačiau nepaisant visų išvardintų netobulumų, šiam padėkliukui jaučiu didžiulį prieraišumą. Žiūrėdama į abstrakciją taip ir matau animuotą žirafą, lėtai lėtai savo negrabiomis kanopėlėmis bandančią apsupti ir pačiupti akvariume kiurksančią žuvelę, kuri galbūt išpildys didžiausią jos norą...



Aguona (20x20cm)

Vienas iš pirmųjų darbų, įkvėptas mamos meilės šioms raudonoms ryškiaspalvėms gėlėms. Įdomus eksperimentas, pradėjęs apvaliais gabalėliais inkrustuotų padėkliukų seriją.